Sveiki, mieli tinklaraščio „LAB tiflotyra“ skaitytojai

Tinklaraštis „LAB tiflotyra“ yra Lietuvos aklųjų bibliotekos Tiflotyros skyriaus darbuotojų iniciatyva.  LAB Tiflotyros skyriaus uždaviny...

2017-08-29

Vaizdų vertimo paslauga JAV akliesiems

JAV aklųjų organizacijos žurnale „Braille Monitor“ neregys Michaelis Hingsonas rašo, kad dalyvavo testuojant labai naujovišką aklųjų orientavimuisi aplinkoje pagerinti skirtą paslaugą, kuri, jo manymu, turės ne ką mažesnę reikšmę nei Rėjaus Kurcveilo 1976 m. sukurtas „reginčiųjų rašto skaitymo aparatas“, dabar žinomas kaip skeneris. 2015 m. pradžioje M. Hingsonas buvo pakviestas dalyvauti naujai įkurtos įmonės „Aira Tech Corp“ konsultacinėje komisijoje techniniais klausimais. Įmonė „Aira“ pradėjo teikti „vaizdų vertimo akliesiems“ paslaugą (angl. „visual interpreter for the blind“): vertėjai bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje suteikia akliesiems informaciją apie supančią aplinką. Įmonės „Aira“ sukurtos paslaugos principas toks: vartotojas užsideda nešiojamą įtaisą – akinius, kuriuose įmontuota didelės raiškos filmavimo kamera. Naudojantis akiniais galima prisijungti prie interneto per „Wi-Fi“ ir „Bluetooth“ jungtį. Sistema naudoja programėlę, kuri įdiegiama į „iPhone“ arba „Android“ išmanųjį telefoną.
Neregys vartotojas, norintis pasinaudoti vaizdų vertėjo paslaugomis, suaktyvina telefone įdiegtą programėlę, kuri savo ruožtu užmezga „Wi-Fi“ ryšį su ant galvos nešiojamu įtaisu. Tada, kai ryšys aktyvus, vartotojas telefono programėlėje paspaudžia mygtuką, kad „Aira“ prisijungtų prie interneto ir vertėjas matytų vaizdus, kurie transliuojami į aklojo akinius. Vertėjas – žmogus, sėdintis prie kompiuterio, gauna geografinę informaciją apie neregio buvimo vietą ir supančią aplinką. Su vertėju neregys bendrauja balsu per išmanųjį telefoną ir gali paprašyti visko, ko jam reikia. Vertėjas gali prisijungti prie interneto, peržiūrėti vartotojo aplinkos vaizdus ir pasinaudoti kitomis priemonėmis, kad atsakytų į vartotojo užklausą.
Vartotojas gali paprašyti ir paklausti bet ko, pradedant nuo pagalbos prašymo, pavyzdžiui, padėti surasti parduotuvėje kokią nors prekę ar susiorientuoti oro uoste, iki pagalbos surenkant įsigytą gaminį, pavyzdžiui, baldus. Vertėjai gali atsakyti į bet kokius klausimus ir išpildyti bet kokius prašymus, reikalingus padėti akliesiems susiorientuoti aplinkoje. Daugiau informacijos žr. https://aira.io/ – pamatysite, kaip neregys juda mieste, naudodamasis „Aira“ ir vertėjos pagalba.
Vienintelis „Aira“ paslaugos trūkumas yra tas, kad ji nepigi. Šiuo metu vartotojai gali rinktis iš dviejų planų. Už neribotą planą reikia mokėti 199 dolerius per mėnesį. Kitas planas kainuoja 129 dolerius per mėnesį, jis suteikia teisę naudotis sistema 8 valandas. 

Aira, the Next Technology Revolution in Devices for Blind People by Michael Hingson [interaktyvus] prieiga per: https://nfb.org/images/nfb/publications/bm/bm17/bm1704/bm170404.htm [žiūrėta 2017-08-07].

Parengė Audronė Gendvilienė

Kaip aklieji piešia

Lietuvos aklųjų bibliotekos lankytojai dažnokai klausia, ar aklieji sugeba piešti. Į tai atsako aklųjų sugebėjimų piešti tyrinėtojo Džono Kenedžio straipsnis, paskelbtas JAV ne pelno siekiančios organizacijos „Menas anapus regos“ (Art Beyond Sight) svetainėje. Džonas Kenedis teigia, kad ir aklieji, ir regintieji, norėdami nupiešti aplink save esančius daiktus, naudojasi maždaug tokiais pačiais įrankiais ir medžiagomis, todėl rega ir lyta yra labai glaudžiai susijusios. 
Piešiančios rankos
Piešiančios rankos
Džonas Kenedis piešiančiais aklaisiais susidomėjo 1973 m., kai susipažino su Bete, akla paaugle iš Toronto, darydamas apklausą savo tyrimui apie lytos reikšmę aklųjų aplinkos suvokimui. Betė apako būdama dvejų metukų, todėl buvo dar per maža, kad spėtų išmokti piešti. Mokslininkas nustebo, išgirdęs, kad jai patinka piešti šeimos narių profilius. Prieš pradėdamas dirbti su aklaisiais jis manė, kad piešiniai ir paveikslai yra supančios regimosios aplinkos kopijos. „Juk žmonės nepiešia garsų, skonių ar kvapų, bet tik tai, ką mato akys“, – rašo jis. Panašu, kad straipsnio autorius nėra susipažinęs su Čiurlionio kūriniais, bet tai jau atskira tema. Taigi mokslininkas padarė prielaidą, kad aklieji nesidomi piešimu, nes neturi tam talento. Tačiau Betės pasakojimas jam atskleidė kitokį, daug įvairiapusiškesnį aklojo pasaulį. Remdamasi vaizduote ir lytos pojūčiu, Betė su užsidegimu piešdavo popieriuje žmonių veidus iš profilio. Supratęs, kad labai klydo, Džonas Kenedis susimąstė, ar visi aklieji sugeba atpažinti žmones iš profilio, nupiešto kontūrine linija. Nuo tada jis aklų žmonių iš Šiaurės Amerikos ir Europos prašydavo nupiešti žmonių profilius ir dar kelis daiktus. Vėliau pradėjo bendradarbiauti su Švedijos aklųjų biblioteka ir aklųjų piešimo tyrinėtoja Yvonne Eriksson iš Linšiopingo universiteto. 1993 m. jie kartu atliko tyrimą su devyniais suaugusiais aklais švedais, kuriems davė apčiupinėti keturis reljefinius profilius, tarp jų – rašytojo Hanso-Joergeno Anderseno profilį. Šie įdomūs tyrimai buvo pristatyti Europos psichologų draugijos seminare ir išleisti atskiru leidiniu, žr. Profiles and Orientation of Tactile Pictures. J. M. Kennedy and Y. Eriksson. Paper presented at the meeting of the European Psychology Society, Tampere, July 2–5, 1993. Taip pat Džonas Kenedis yra parašęs knygą apie aklųjų piešimą: Drawing and the Blind: Pictures to Touch. J. M. Kennedy. Yale University Press, 1993.

How the Blind Draw by John M. Kennedy [interaktyvus] ; prieiga per: http://www.artbeyondsight.org/teach/how-blind-draw.shtml [žiūrėta 2017-08-02]

Parengė Audronė Gendvilienė

2017-08-11

Aklos moterys pasakoja, ką joms reiškia grožis

„Dove“ kūno priežiūros ir kosmetikos priemonių bendrovės vadybininkai trims moterims iš Švedijos uždavė klausimą, kaip jos supranta, ar jos yra gražios, būdamos aklos arba silpnaregės? Šį klausimą jie uždavė kampanijos „Rinkis grožį“ metu, moteris nufilmavo, sukurdami trumpo metražo filmą „Dove Blind Beauty“. Jame moterys pasakoja apie savo kūno išvaizdą netekus regos. Viena kalbintų moterų Anna Bergholtz apako prieš trylika metų. Ji prisipažino: „Kai apakau, dar ilgai automatiškai vis pasižiūrėdavau į save veidrodyje, nes man tai buvo įprasta.“ Negalėdamos įvertinti savo išvaizdos, nes negali apžiūrėti savęs veidrodyje, moterys sako, kad jaučiasi gražiausios, kai turi prasmingą veiklą: „Kai jaučiu, kad esu toje vietoje, kur turiu būti, darau tai, ką reikia, atlieku prasmingus dalykus, tada savaime jaučiuosi graži“, – tokią mintį pasakė Ida Ostlund, kuri labai prastai mato nuo gimimo. Naomi Allback, apakusi prieš 15 metų, sakė, kad grožis spinduliuoja iš žmogaus vidaus: „Jei jūs skleidžiate šilumą, kuklumą ir meilę, man esate gražus.“ „Dove“ produktų reklamos kampanijos „Rinkis grožį“ sumanytojai siekė paskatinti moteris ir merginas suvokti, kad jos yra gražios. Ši kampanija buvo dalis platesnės, ilgiau trukusios kampanijos, pavadintos „Tikros moterys“, kuri spaudos buvo sukritikuota už stereotipinius, iš anksto surežisuotus moterų pasakojimus. Vis dėlto, daugelio nuomone, filmas gerina jaunų moterų savivertę, yra stiprus ir įkvepiantis. 

Dove's New Campaign Asks Blind Women What It Means To Be Beautiful [interaktyvus]; Prieiga per: http://www.huffingtonpost.ca/2015/05/01/dove-blind-beauty_n_7191668.html [žiūrėta 2017-08-02]

Parengė Audronė Gendvilienė

2017-08-10

Patarimai, kaip padėti neregiams viešbučiuose

„Vision Hotels“ grupė pateikia paprastų patarimų, siekdama padėti viešbučių savininkams įrengti akliesiems ir silpnaregiams pritaikytas patalpas.
Štai jie:
Nuotraukoje mergina liečia stalčiuose patalpintus liečiamus viešbučio maketus
Prieiga per: https://www.booking.com/hotel/ch/solsana.en-gb.html

2017-08-07

Kuo „Amazon Echo“ naudingas žmonėms su regos sutrikimais?

Virtualūs padėjėjai, tokie kaip „Siri“ ir „Cortana“, kurie reaguoja į garsines komandas, jau kurį laiką yra išmaniuosiuose telefonuose, bet „Amazon Echo“ yra naujos rūšies balsu valdomas prietaisas, kuris gali būti nepaprastai naudingas daugeliui žmonių, visų pirma, žmonėms, turintiems regos sutrikimų.
Amazon Echo
Amazon Echo

„Amazon Echo“ galima nusipirkti Jungtinėje Karalystėje nuo 2016 m gruodžio. Robinas Christophersonas,  Britanijos imperijos 5-ojo laipsnio ordino kavalierius, vadovaujantis AbilityNet skaitmeninės įtraukties skyriui, gimimo dienos proga gavo „Amazon Echo Dot“ („Echo“ mini versiją) ir liko labai šiuo padėjėju patenkintas. Straipsnelyje jis rašo apie be mygtukų, laisvų rankų ir akių veikiantį įtaisą.
„Echo“ yra juodos spalvos kolonėlė, maždaug 40 cm aukščio ir 10 cm pločio. Jo sienelės maždaug 2,5 cm storio, o „Amazon Echo Dot“ yra lygiai toks pats, kaip standartinis „Amazon Echo“, tik mažesnis, bet vis tiek jame yra geros kokybės garsiakalbis (jį taip pat galima laidu arba „Bluetooth“ jungtimi prijungti prie stipresnės kolonėlės, jei nepakanka garso). Mažylio kaina tik 50 svarų, lyginant su akiplėšiškai brangiu standartiniu „Echo“, kainuojančiu 150 svarų sterlingų.
Jums tiesiog reikia garsiai ištarti žodį, ir balsas, vadinamas „Aleksa“, atsilieps. Prietaiso viršuje yra keletas mygtukų, bet jų nereikia dažnai naudoti.
How does the Amazon Echo help people with a vision impairment? [interaktyvus]; prieiga per: https://www.rnib.org.uk/nb-online/how-does-amazon-echo-help-disabled-people [žiūrėta 2017-04-21].
Parengė Audronė Gendvilienė

Himalajų legendos. Antra kelionė į Indiją

Straipsnis apie Andrejaus Usačiovo ir jo žmonos Tatjanos antrąją kelionę po Indiją. Sutuoktiniai nemato, bet ši šalis, kai joje lankėsi pirmą kartą, jiems taip patiko, kad po dviejų mėnesių nuvyko dar kartą. Turistinėje agentūroje nusipirkę kelialapį romantišku pavadinimu „Himalajų legendos“, jie programą paderino taip, kad nebesikartotų prieš tai Delyje aplankyti turistiniai objektai. Straipsnis parašytas iš neregių perspektyvos – aprašomi garsai, kvapai ir tai, ką jiems pasakojo gidas, kaip antai šioje ištraukoje: „Galiausiai, pravažiavę triukšmingą blusų turgų, mes pasukome į, negalima pasakyti kad tylią, bet dvelkiančią kitokiais garsais gatvelę. Kažkur šalia, galbūt skardininko dirbtuvėse, kažkas įnirtingai kalė metalinį lakštą. Garsiai burgzdami ir nuolat pypindami, pro mus spraudėsi tuktukai. Po to, kai nutilo jų skleidžiama kakofonija, pasigirdo link mūsų artėjantys gerklingi šūksniai. Aš paklausiau gido Dipako: „Ko nori tas be perstojo šūkaujantis vyras?“ Gidas paaiškino, kad tas vyras superka senus daiktus, kuriuos perparduoda turguje, šalia kurio mes ką tik važiavome.“
Андрей и Татьяна Усачёвы. КРУГОСВЕТКА.Три визита в Индию. Визит второй: «Легенды Гималаев» //  Журнал "Наша жизнь" № 1-3, 2017 год  [interaktyvus]; prieiga per: http://www.vos.org.ru/index.php?option=com_content&view=categories&id=33&Itemid=174 [žiūrėta 2017-04-25]

Parengė Audronė Gendvilienė

2017-08-04

Reabilitacijos darbuotojos diena

Britanijos aklųjų reabilitacijos darbuotoja rašo dienoraštį apie savo tikrai nenuobodų darbą. Jai tenka greitai reaguoti, priimti atsakingus sprendimus ir atliepti labai skirtingus labai įvairių žmonių poreikius. Ji aprašo, su kokiais žmonėmis susitiko per darbo dieną, kokie buvo jų poreikiai. Kartais situacijos, į kurias ji patenka, kelia juoką. Kartais jaudina. Tačiau visada jos paslaugos labai reikalingos. Aprašomi atvejai tikri, klientai taip pat tikri, juos iš tikrųjų ji aplankė ir suteikė regėjimo reabilitacijos paslaugas namuose. Vardus ji pakeitė, taip pat neparašė dalykų, pagal kuriuos tuos žmones būtų galima atpažinti, neskelbia ir savo pavardės.
 „Aš didžiuojuosi, kad esu reabilitacijos darbuotoja. Tai nėra lengvas darbas; būna daug pakilimų ir nuosmukių. Daug nusivylimų ir pergalių, juoko ir ašarų, bet aš džiaugiuosi, kad galiu padėti tiek daug skirtingų žmonių, iš kurių aš sužinau ne mažiau nei jie iš manęs. Esu privilegijuota, nes žmonės įsileidžia mane į savo gyvenimą labai sunkiu metu, kai jie stengiasi susitaikyti su apakimu, bet jie tiki manimi, kad išmokysiu juos naujų įgūdžių, sugrąžinsiu kai kuriuos seniau turėtus, ir jie galės gyventi daug savarankiškiau. Tikiuosi, kad šis mažas dienoraštis padės skaitytojams suprasti, ką ir kaip mes darome."
Pirmiausia – pas Doris, iki kurios namų yra 40 minučių kelio automobiliu, kuriai 92, nors ji jaučiasi 18. Ji atsisako dalyvauti bendruomeninėje veikloje, nors gyvena globos namų komplekse, nes ten „pilna aimanuojančių senų žmonių“.
Doris lankau jau du mėnesius, mes mokomės pilti skysčius, naudojantis skysčio lygio indikatoriumi  – (kurį ji aiškiai naudoja vynui įsipilti). Paženklinau reljefiškais taškeliais jos viryklę, skalbyklę ir mikrobangę, mes mokėmės skusti, lupti, pjaustyti ir tvarkingai sudėliojome daiktus jos spintelėse. 
Dabar ji gali savarankiškai naudotis virtuve, bet prisipažino, kad kartais vyną prapila pro šalį, ypač pildama ketvirtą taurę…Esu tikra, kad tai visiškai normalu.“

Diary of a vision rehabilitation officer [interaktyvus]; [žiūrėta 2017-04-21]. Prieiga per: https://www.rnib.org.uk/diary-vision-rehabilitation-officer


Parengė Audronė Gendvilienė

Sutrikusios regos mokinių mokymas piešti. Specialūs įrankiai, medžiagos ir metodai

Siūlome pasižiūrėti JAV Teksaso aklųjų ir silpnaregių mokyklos parengtą video paskaitą apie aklų ir silpnaregių mokinių supažindinimą su vizualiuoju menu ir jų mokymą piešti. Seminarą veda tiflopedagogas Scott’as Baltisberger’is. Pranešėjas sako, kad aklieji ir silpnaregiai vaikai turi teisę lankyti visas pamokas, deja, daugelis integruotai besimokančiųjų atleidžiami nuo vaizduojamojo meno pamokų, remiantis išankstine nuostata, kad nėra reikiamų piešimo priemonių – įrankių ir popieriaus.  Tiflopedagogas pristato įrankius, priemones ir medžiagas, kurių galima įsigyti iš Amerikos aklųjų spaustuvės (American printing House for the Blind) ir paaiškina, ką daryti, kad dailės pamokos šiai mokinių grupei taptų prieinamos ir prasmingos. Pagrindžia, kodėl sutrikusios regos vaikus reikia mokyti piešti ir pataria, kaip jų mokymą suderinti su reginčių vaikų mokymu per dailės pamokas. Tiflopedagogas apžvelgia pozityvinio/iškiliojo ir negatyvinio/įdubusio reljefinio piešimo būdus, piešimą su Brailio rašto rašomąja mašinėle ir kitomis priemonėmis. 

Visual Arts for the Visually Impaired: Drawing for Blind Students - Tools and Techniques [interaktyvus]; prieiga per: http://library.tsbvi.edu/Play/13365 [žiūrėta 2017-08-02]

Parengė Audronė Gendvilienė

2017-08-01

Septyni būdai, kaip lipdukai su iškilimais gali palengvinti neregio ir silpnaregio gyvenimą

Ar kada nors matėte, kaip neregys ar silpnaregis įjungia skalbimo mašiną tarsi be pastangų? Taip būna todėl, kad yra sukurta mobiliųjų programėlių neregio buičiai palengvinti. Bet šiandien norime pasidalyti informacija apie paprastesnį, tačiau labai naudingą įrankį, lengvinantį neregio ir silpnaregio gyvenimą. Tai – lipdukai su iškilimais (angl. bump dot).

Liečiamieji lipdukai

Lipdukai su iškilimais yra nebrangus būdas paversti jūsų namus ar biurą draugiškus neregiui ar silpnaregiui. Šie lipdukai yra įvairių dyžių, formų, tekstūrų ir spalvų. Jie gali būti pritaikyti įvairioms reikmėms: nuo buities iki pamokų mokyklose.

Reljefiniai kilimėliai akliems kūdikiams

Reljefinis kilimėlis
Reljefinis kilimėlis
Apie taktilines knygas jau daugelis yra girdėję, su jomis jau gerą dešimtmetį galima susipažinti Lietuvos aklųjų bibliotekos Tiflotyros skaitykloje ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro bibliotekoje. Bet apie taktilinius kilimėlius – kažin ar daug kas žino. Šiame straipsnyje amerikietė Lisa Jacobs teigia, kad iškilaus paviršiaus, įdomaus reljefo patiesalai naudingi akliems kūdikiams, nes skatina pažintinį vystymąsi. Reljefinius kilimėlius vaikai tyrinėja pirštais, be to, jie įdomūs ne tik akliems ar silpnaregiams, bet ir kompleksinę negalią turintiems kūdikiams, tai pat ir kurtiems akliesiems. Patiesaliukai siuvami iš skirtingo reljefo audinių gabalėlių, tai tarytum skiautiniai. Nors patiesaliukai nėra siejami su rašto mokymu, tačiau turėdami geresnius motorikos įgūdžius, vaikai lengviau išmoks skaityti Brailio raštu.

Baby Blankets by Lisa Jacobs [interaktyvus]; prieiga per:  http://www.pathstoliteracy.org/blog/tactile-baby-blankets [žiūrėta 2017-07-19]

Parengė Audronė Gendvilienė

Psichologinis baimės tyrimas, dalyvaujant akliems vaikams iš Afrikos

Kad vaikai patiria įvairias baimes, laikoma įprastu dalyku, tačiau kai kuriais atvejais baimė gali būti tokia didelė, kad pradeda trukdyti kasdieniam vaiko gyvenimui ir veikloms, todėl gali tekti kreiptis į gydytoją. O gydytojas turi sugebėti patikimais ir pagrįstais metodais įvertinti vaiko baimę. Nors specialiojoje literatūroje aprašoma daug gerų baimės vertinimo metodų, ne visiems vaikams jie tinka, todėl, norint įvertinti aklų ir silpnaregių vaikų patiriamą baimę, būtina tuos metodus atitinkamai pritaikyti. Šiame moksliniame straipsnyje apžvelgiamas vaikų baimės tyrimas, kuriame dalyvavo 67 vaikai iš Pietų Afrikos su įvairaus sunkumo regėjimo sutrikimais. Įvairiausios jų baimės buvo vertinamos naudojantis Vaikų baimės vertinimo anketos (FSSC-SA) Pietų Afrikos versija. Aptariama, kokias būdais buvo atliktas tyrimas, kad vaikai nebūtų traumuojami ir dar labiau gąsdinami.

Child-friendly procedures and accommodations for the use of a self-report fear survey with children who have visual impairments: Reflections on a South African case study by Lisa Visagie, Helene Loxton //British Journal of Visual Impairment, 2014, Vol. 32, Issue 3. First Published August 20, 2014; prieiga per: http://journals.sagepub.com/doi/abs/10.1177/0264619614535373 [žiūrėta 2016-12-14]

Parengė Audronė Gendvilienė