Aklas austrų alpinistas įveikė Everesto viršūnę

2017 m. gegužės 21 d. aklas alpinistas Andy Holzeris kartu su palydovais Wolfgangu Klockeriu ir Klemensu Bichleriu, vedami šerpų vedlių įkopė į Everesto kalno viršūnę.  Andy Holzeris tapo antru aklu alpinistu po amerikiečio Eriko Weihenmayerio, užkopusiu į aukščiausią septynių kontinentų viršūnę, ir pirmu aklu alpinistu, užkopusiu į Everesto viršūnę iš Šiaurės pusės, spiginant -26 laipsnių šalčiui pagal Celsijų. Kad įkoptų į 8 848 m. aukščiausią pasaulyje viršūnę, aklam 50 metų alpinistui prireikė trijų bandymų. Vienas regintis palydovas ėjo priekyje, kitas paskui  neregį. Kopdami į kalną, jie bendravo trumpais akustiniais ir liečiamaisiais signalais, kad sinchroniškai galėtų kilti į viršų. Nusileidęs į kalno papėdėje įkurtą stovyklavietę, Holzeris tuoj pat žmonai išsiuntė elektroninį laišką: „Mes esame neapsakomai laimingi. Mums pavyko. Buvo be galo sunku. Aštuonias valandas kopėme į viršūnę ir penkias valandas leidomės į trečią stovyklavietę.“

Keturios draugystės su baltąja lazdele stadijos

Marija Džonson savo tinklaraštyje prisipažįsta, kad jai ne iš karto pavyko priprasti vaikščioti su baltąja lazdele. Iš pradžių ji manė, kad į ją, einančią su lazdele, visi spokso. Tada ji jausdavosi visiškai akla, o tokia būti nenorėjo. Su lazdelėmis juk vaikšto tikri aklieji, užsikabinę ant nosies bjaurius juodus akinius. Ji ne tokia. Ji jauna ir graži. Kas bus, jei ją pamatys draugai? Jie ims šnibždėtis: „O Dieve, Marija dabar turbūt visiškai apako, jei jai reikia šito dalyko... lazdos!..“ Taip ji galvojo anksčiau, o dabar pradeda pamažu susitaikyti su mintimi, kad baltoji lazdelė nėra tokia jau ir bloga. 

Kaip akliesiems deramai atsakyti į reginčių žmonių klausimus?

Tinklaraštininkė Marija Džonson nagrinėja penkis kiekvienam aklam žmogui svarbius dalykus, kuriuos dažnokai tenka paaiškinti regintiesiems, bet akliesiems dėl to kyla psichologinių problemų, nes nežino, kaip apie juos papasakoti, kokius žodžius parinkti ir kaip pagrįsti, kodėl aklajam tie dalykai reikalingi. Keblią padėtį autorei sukelia reginčiųjų klausimai apie tai, kodėl ji nesinaudoja baltąja lazdele, kokia jos regos būklė, kodėl jai reikia neregių draugų, kodėl ji prašo pagalbos ir kodėl nori apie viską žinoti su smulkiomis detalėmis.