„Aš didžiuojuosi, kad esu reabilitacijos darbuotoja. Tai nėra lengvas darbas; būna daug pakilimų ir nuosmukių. Daug nusivylimų ir pergalių, juoko ir ašarų, bet aš džiaugiuosi, kad galiu padėti tiek daug skirtingų žmonių, iš kurių aš sužinau ne mažiau nei jie iš manęs. Esu privilegijuota, nes žmonės įsileidžia mane į savo gyvenimą labai sunkiu metu, kai jie stengiasi susitaikyti su apakimu, bet jie tiki manimi, kad išmokysiu juos naujų įgūdžių, sugrąžinsiu kai kuriuos seniau turėtus, ir jie galės gyventi daug savarankiškiau. Tikiuosi, kad šis mažas dienoraštis padės skaitytojams suprasti, ką ir kaip mes darome."
Pirmiausia – pas Doris, iki kurios namų yra 40 minučių kelio automobiliu, kuriai 92, nors ji jaučiasi 18. Ji atsisako dalyvauti bendruomeninėje veikloje, nors gyvena globos namų komplekse, nes ten „pilna aimanuojančių senų žmonių“.
Doris lankau jau du mėnesius, mes mokomės pilti skysčius, naudojantis skysčio lygio indikatoriumi – (kurį ji aiškiai naudoja vynui įsipilti). Paženklinau reljefiškais taškeliais jos viryklę, skalbyklę ir mikrobangę, mes mokėmės skusti, lupti, pjaustyti ir tvarkingai sudėliojome daiktus jos spintelėse.
Dabar ji gali savarankiškai naudotis virtuve, bet prisipažino, kad kartais vyną prapila pro šalį, ypač pildama ketvirtą taurę…Esu tikra, kad tai visiškai normalu.“
Diary of a vision rehabilitation officer [interaktyvus]; [žiūrėta 2017-04-21]. Prieiga per: https://www.rnib.org.uk/diary-vision-rehabilitation-officer
Parengė Audronė Gendvilienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą