Marija
Džonson savo tinklaraštyje prisipažįsta, kad jai ne iš karto pavyko priprasti
vaikščioti su baltąja lazdele. Iš pradžių ji manė, kad į ją, einančią su
lazdele, visi spokso. Tada ji jausdavosi visiškai akla, o tokia būti nenorėjo.
Su lazdelėmis juk vaikšto tikri aklieji, užsikabinę ant nosies bjaurius juodus
akinius. Ji ne tokia. Ji jauna ir graži. Kas bus, jei ją pamatys draugai? Jie
ims šnibždėtis: „O Dieve, Marija dabar turbūt visiškai apako, jei jai reikia
šito dalyko... lazdos!..“ Taip
ji galvojo anksčiau, o dabar pradeda pamažu susitaikyti su mintimi, kad baltoji
lazdelė nėra tokia jau ir bloga.
Taip, ji ne iš karto pamėgo baltąją
lazdelę, o visą prisitaikymo procesą suskirstė į keturias stadijas. Pirmoji
stadija: neigimas. „Lazdelė? Ne, koks siaubas!
Ačiū, bet ne! Tegul su jomis vaikšto kiti aklieji“, – maždaug taip mąstė ji.
Mergina buvo tikra, kad be lazdelės apsieis.
Antroji stadija: pradeda mąstyti apie lazdelę. Kiti
aklieji pasakoja, kad baltoji lazdelė jiems sugrąžino savarankiškumą, jie tapo
judresni, įgijo pasitikėjimo savimi lankantis įvairiose vietose. Lazdelė
užtikrina, kad aklasis neatsitrenks į medį ar į kitą žmogų. „Tai bent, sugrįžo
pasitikėjimas savimi? – stebėjosi Marija. – Įdomu, tai man patinka!“
Trečioji stadija: apėmė noras išbandyti lazdelę, o ketvirtoji – kai pradėjo su ja vaikščioti gatvėje. Autorė įveikė šias keturias stadijas ir labai pamėgo geriausią aklųjų draugę - baltąją lazdelę. Mergina netgi užsisakė lazdelių su kitokių spalvų
rankenomis: rausva ir žydra. Ir kodėl rankena būtinai turi būti
juoda, klausia ji, juk tai nuobodu!
The 4 Stages of White Cane Acceptance
JUNE 14, 2015 BY: Prieiga per: http://www.girlgoneblind.com/white-cane-acceptancehttp://www.girlgoneblind.com/white-cane-acceptance/
[žiūrėta 2018-01-15]
Parengė Audronė Gendvilienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą